Zita Mažeikaitė. Kas toji „vilko valanda“?

2014 m. Nr. 10

Ingmaras Bergmanas, susukęs filmą „Vilko valanda“, sukūrė ir naują sąvoką, kuri tvirtai įsišaknijo švedų vaizdinių pasaulyje.

Rašydamas šiam filmui scenarijų I. Bergmanas, tada – Švedijos nacionalinio dramos teatro vadovas, domėjosi, ar Švedijos kultūros muziejus (Nordiska museet) neturi užfiksuotų kokių nors liudijimų, susijusių su „vilko valanda“. Filmo veiksmas vyksta būtent taip vadinamu nakties metu. Tačiau nei žodynuose, nei liaudies tikėjimų rinkiniuose tokios sąvokos nėra. Senuose tikėjimuose pasakojama apie mirusiųjų dvasias, kurios naktį keliasi iš savo kapų. Nuo dvyliktos iki pirmos nakties esanti vaiduoklių valanda, tada didžiausia tikimybė juos pamatyti. Tačiau vos pradėjus aušti dvasios grįžta į savo kapus. Taigi vilko valanda senovės Švedijoje buvo nežinoma.

1968 m. įvyko šio I. Bergmano filmo premjera. Žiūrovams buvo paaiškinta, kad „vilko valanda – tai laikas tarp nakties pabaigos ir aušros. Metas, kai daugelis žmonių miršta, miegas būna giliausias, o košmariški sapnai patys ryškiausi. Nemigos kamuojamą žmogų tokiu metu apninka baimė, o visokios šmėklos, vaiduokliai ir demonai būna aktyviausi. Per vilko valandą gimsta ir daugiausia vaikų“.

Iš tiesų įtaigus apibūdinimas. Tą ypatingą valandą viešpatauja košmarai ir baimė. Net ir mokslas pripažįsta, kad paskutinė nakties valanda prieš aušrą tikrai skiriasi nuo kitų paros valandų.

Vis dėlto ne viskas tame vilko valandos apibūdinime yra teisinga. Miegas prieš aušrą retai būna gilus, mūsų miegas yra cikliškas – nuo gilaus, besapnio iki lengvo, pilno sapnų, dažniausiai nakties pabaigoje. Liaudiškai sampratai prieštarauja teiginys, kad tuo metu sukyla visokios šmėklos, vaiduokliai ir demonai, tautosakoje jie paprastai siautėja vidurnaktį. Tačiau kino teatro salės tamsoje žodžiai įgauna beveik hipnotizuojantį poveikį. Jie sukelia žiūrovams neramią laukimo būseną, šiurpoką košmarų nuojautą.

Pagrindinis „Vilko valandos“ veikėjas, dailininkas Johanas, kurį vaidina Maxas von Sydowas, su savo žmona Alma (Liv Ullmann) kaip atsiskyrėliai gyvena saloje. Johaną kamuoja naktiniai košmarai, nemiga, jis šalinasi žmonių. Kartą juodu pakviečiami vakarienės į netoliese stovinčią pilį, ten Johanas sutinka žmonių, kurie jam atrodo panašūs į košmariškų jo sapnų demonus. Kai jie grįžta namo, artėjant vilko valandai Johanas papasakoja žmonai slogius savo vaikystės prisiminimus, tada jį mažą prilupdavo ir uždarydavo su jo baimėm į tamsią drabužių spintą. Dar sykį apsilankęs pilyje dailininkas mato buvusią savo gyvenimo moterį, ji guli negyva, bet atgyja, vos tik jis paliečia. Apsėstas savo demonų Johanas pabėga į mišką.

„Vilko valandą“ žiūrovai sutiko skirtingai. 1968-ieji buvo paženklinti „kairuoliškais skersvėjais“, studentų maištais – ne itin palankus metas „gotiškai“ siaubo pasakai apie naktinius menininko košmarus. Peras Olovas Enquistas, vienas iš skeptiškų filmo kritikų, palygino I. Bergmaną su nuodinga juodąja mamba, kuri susirangiusi tūno buržuazinio salono kertėj, ten graužiasi dėl savo agresyvumo, neurozių, verkšlena, kad vaikystėj kažkas užlipo jai ant uodegos, svaičioja, kad be šio gyvenimo dar yra kitas. Vis dėlto I. Bergmano filmas, ypač jo pavadinimas, įsirėžė į švedų sąmonę. Prabėgus dvidešimčiai metų, pats P. O. Enquistas parašė pjesę „Lūšies valanda“.

Filme Johanas pasakoja žmonai, kad seniau žmonės priešaušrį vadindavo vilko valanda. Švedų folklore tokių įrodymų nėra. Greičiausiai I. Bergmanas sugalvojo ir šią sąvoką, ir jos turinį. Seniau žmonės eidavo gulti kur kas anksčiau, taigi košmarai jiems galėjo sapnuotis dar gerokai prieš aušrą.

Švedams būdingas tam tikro nakties meto siejimas su kokiu nors gyvūnu. Žodžiu „hundvakt“ (pažodžiui – šuns sargyba, budėjimas) nusakomas jūreivio budėjimas nuo vidurnakčio iki ketvirtos ryto. Ir anglai, ir vokiečiai turi panašius žodžius: „dog watch“ ir „Hundewache“. Tarnyba tokiu paros metu laikoma sunkiausia, beveik nežmoniška. Prisiminkime šunišką darbą ir šunišką orą. Beje, tuo nakties metu ryškiausiai šviečia Sirijus, Šuns žvaigždė.

Labai ankstyvą ryto metą švedai vadina „svinotta“ („svin“ – kiaulė, „otta“ – ankstuma, ankstus rytas), mat gruodžio vidury ketvirtą arba penktą valandą ūkininkai skersdavo Kalėdoms kiaules.

Iš Biblijos švedai žinojo, kad naktis skirstoma į tris budėjimus (sargybą) pagal Senąjį Testamentą arba keturis pagal Naująjį. Ketvirtos nakties sargybos metu, tarp trečios ir šeštos valandos, mokiniai pamato Jėzų, ateinantį vandeniu (Mt 14), jie mano, kad tai šmėkla.

Biblijoje tam tikrą nakties metą nurodo ir gaidgystė. Pirmieji gaidžiai užgieda jau vidurnaktį. Viduramžiais buvo tikima, kad mirusiųjų dvasioms būtina grįžti į savo kapus. Antrieji gaidžiai – jau reikia paskubėti, o po trečiųjų visos dvasios jau turi būti po žeme. Vėliau gaidgystė pradėta sieti su ryto brėkšma.

Neaišku, ar I. Bergmanas žinojo prancūzų posakį „I’ heure entre chien et loup“ (pažodžiui – valanda tarp šuns ir vilko). Šiuo posakiu nusakoma vakaro sambrėška, kai tamsa tokia juoda, kad sunku atskirti šunį nuo vilko, draugą nuo priešo.

Tad gal sąvoką „vilko valanda“ I. Bergmanas sukūrė įkvėptas literatūros? Jis pats yra sakęs, kad kai kuriuos veikėjų vardus savo filmui paėmė iš E. T. A. Hoffmanno. Tam tikrų paralelių galima įžvelgti tarp I. Bergmano „Vilko valandos“ ir Hermanno Hesse’s „Stepių vilko“ (1927). Daug panašumo rastume tarp nemigos kamuojamo dailininko Johano ir Hario Halerio, pagrindinio „Stepių vilko“ veikėjo. Atsiskyręs nuo dienos pasaulio jis patenka į nakties pasaulį, kuriame įmanoma keisti tapatybę, čia pilna veidrodinių atvaizdų, grimuotų veidų, persirengėlių, tai magijos, teatro pasaulis. Simboliniai sapnai, seksualinės fantazijos būdingos abiem kūriniams. Kai per kaukių balių Hariui Haleriui kažkoks velnias įbruka kartoninį rūbinės skrituliuką, kuriame parašyta: „Šiąnakt ketvirtą valandą magiškas teatras – tik bepročiams“, atrodo, lyg tai būtų scena iš I. Bergmano filmo.

Šiandien sąvoką „vilko valanda“ galima rasti Akademiniame švedų kalbos žodyne ir Nacionalinėje enciklopedijoje, kur nurodyti ir jos atsiradimo metai – 1968-ieji. Taigi vilko valanda įėjo ne tik į kasdienį gyvenimą, literatūrą, bet ir į kitaip vaizduojamą tikrovę.

„Vilko valanda“ („vargtimme“) – ne vienintelė rašytojo sukurta sąvoka. Henrikas Ibsenas yra sukūręs „gyvenimo melą“, Augustas Strindbergas – „knapologiją“ (mokslinė nereikšmingų faktų sistema). Danų kilmės norvegų rašytojo Akselio Sandemose’s žodis „Jantelag“ iš jo romano persikėlė į bendrinę vartoseną. Jantė – išgalvotas rašytojo vaikystės miestelis, kurio smulkmeniški, pavydūs žmonės gyvena pagal savo taisyklę: nemanyk, kad esi geresnis už kitus.